Varėnos mokykla gyvuoja jau aštuntą dešimtmetį. Nuo savo lopšio – medinės mokyklėlės Dzūkų gatvėje – neatpažįstamai pasikeitusi.
Pirmoji mokykla Varėnoje
Nutiesus geležinkelį Vilnius–Peterburgas, šalia pastatytos geležinkelio stoties pradėjo kurtis Varėnos gyvenvietė. Mokyklos dar nebuvo. Vaikai ėjo mokytis į Senojoje Varėnoje esančią lietuvišką mokyklą. Pirmoji mokykla mieste atsirado lenkų laikais.
1920–1939 m.
Šiandien jau nedaug varėniškių prisimena prieškarinę antrąją Varėną: vėjo pustomas smėlis, nedideli namukai, žydų krautuvėlės, viena didesnė gatvė, vedanti link geležinkelio, už kurio geležinkeliečių pastatai. Vilniaus kraštą okupavus lenkams, abi Varėnos atsidūrė skirtingose pusėse: Senoji Varėna – Lietuvoje, o antroji Varėna lenkų valdžioje. Tada šalia geležinkelio pradėjo veikti pirmoji mokykla.
Nors tik kelios pasienio kariškių (KOP – korpus ochrony pagraničnej) bei geležinkelių tarnautojų šeimos buvo lenkiškos, o visi vietiniai gyventojai – lietuviai, visi vaikai buvo verčiami mokytis lenkiškai. Mokykla buvo pradinė, visas mokymo kursas išdėstomas per septynerius metus. Veikė iki 1939 m.
Nedaug belikę liudininkų, galinčių papasakoti apie prieškario mokyklą Varėnoje. Viena iš jų gyvena Dzūkų gatvėje. Tai Marijona Jatkevičienė. Ji lietuvė, lenkišką mokyklą pradėjusi lankyti 1930 m. Ją tėvai leido ne į Pirmąją (Senąją) Varėną, kur buvo lietuviška mokykla, o į tą – už geležinkelio. Pirmiausiai mokykloje Marijonai teko išmokti kalbėti lenkiškai. Kaip papasakojo pati liudininkė, čia mokėsi ir lenkai, ir lietuviai. Mokiniai gražiai sutarė. Nebuvo jokių tautinių konfliktų, tik vaikiški juokai ir menki susipykimai. Klasėse mokėsi įvairaus amžiaus vaikai – buvo ir vyresnių, ir jaunesnių.
Tačiau istorijos šaltiniuose randame ką kita. Lietuviškos mokyklos buvo draudžiamos, o tos, kurios veikė Varėnos valsčiuje, buvo uždaromos. Gyventojai tam bandė priešintis. Mykolas Biržiška kronikoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštis“ mini tokį faktą: 1927 m. apie 25 d. Varėnos (Vilniaus-Trakų aps.) lenkų taikos teismas nubaudė už mokymą lietuviškai mokytojus: Bronę Čibiraitę, Juzę Kazakevičiūtę, Aleks Babravičių ir Stasį Jankauską po 15 lenk. auks. arba 20 parų, o Eleną Seliukaitę 100 auks. arba 14 parų.
1939–1940 m.
Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Varėnoje vietoj veikusios lenkiškos septynmetės mokyklos buvo atidaryta lietuviška šešių skyrių mokykla.
Pirmaisiais mokymo metais Varėnos lietuviškoje mokykloje darbas buvo sunkus. Likusios lenkų šovinistinės šeimos įvairiais būdais stengėsi darbą trukdyti. Ypač tai išryškėjo tarybiniais 1940 metais. Šmeiždami lietuvius mokytojus lenkai reikalavo vėl atgaivinti lenkišką mokyklą. Buvo surašyti vos penkerių metų amžiaus vaikai ir pasiųstas prašymas Alytaus apskrities inspekcijai leisti atidaryti lenkišką mokyklą. Tačiau ši intriga nepavyko.
Į Varėnos mokyklą 1940 m. buvo atkelti du mokytojai iš „nepriklausomos“ Lietuvos – vedėjas Juozas Mickus ir Stepas Žibaitis. Jie lenkų kalbos nemokėjo. Lenkai pradėjo dar labiau nerimauti.
Po dvejų metų visų mokytojų sąžiningo darbo dėka mokykloje buvo daug pasiekta. Jau antraisiais mokslo metais darbštesni mokiniai iš lenkų šeimų išmoko lietuviškai kalbėti ir ketvirtų–šeštų klasių mokiniai diktantus rašydavo gerai. Be to, buvo suorganizuotas virš 50 asmenų mokinių choras ir išmokta daug lietuviškų dainų (chorvedys V. Baniulis). Mažai mokantiems lietuviškai buvo suorganizuoti vakariniai lietuvių kalbos kursai, kuriuos tarnautojai noriai lankė.
1941–1945 m.
Vokiečių okupacijos metais pradinės klasės buvo išbarstytos privačiuose namuose po visą nedidelę Varėną. Mokiniai mokėsi atskiruose namuose: pastate, kuris stovėjo dabartinio kino teatro vietoje, privačiame name netoli bažnyčios, vėliau – Baniusevičių name (dabartinis Butkų namas).
Mokykloje nebuvo nei knygų, nei sąsiuvinių – vaikai rašydavo į senus žurnalus. Per pamokas mokytojas diktuodavo iš savo knygos, o mokiniai užsirašydavo. Tik vėliau atsirado rusų kalbos ir matematikos vadovėliai.
Tuo metu mokyklos direktorius buvo Grušauskas, mokytoja – Grušauskienė. Vykdavo ir tikybos pamokos. Jas vedė klebonas. Mokslas buvo nemokamas. Vaikai mokykloje draugiški.
Buvo ir tokių žmonių, kurie negalėjo leisti vaikų į mokslus, nes neturėjo kuo aprengti. Beje, traukiantis vokiečiams mokyklos pastatas, stovėjęs dabartinio kino teatro vietoje, buvo susprogdintas. 1944 m., pasitraukus vokiečiams, Varėnoje pradinė mokykla veikė toliau.
1946–1950 m. – progimnazija
1946–1947 m. m. pradinė mokykla pertvarkyta į progimnaziją. Tuometinė mokykla jau buvo dabartinėje Dzūkų g. 4. Šios mokyklos direktoriumi paskirtas Alfonsas Urbonas, buvęs pradinės mokyklos vedėjas. Čia mokėsi apie 80 mokinių.
Liūdnas pokario mokyklos vaizdas ryškėja tuometinio Švietimo skyriaus vedėjo Juodkos pranešime: „Lietaus vanduo varva į klases <...> trūksta suolų <...> reikia penkių lentų, o yra tik trys. Patalpose, kurios susideda iš penkių kambarių, veikia trylika klasių <...> dirbama trimis pamainomis“.
1948 m. mokykloje įsikūrė pionierių ir komjaunimo organizacijos, tiesa, labai negausios. Veikė dramos būrelis, kuris tais pačiais metais pastatė pirmą spektaklį „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“.
1947 m. Varėnoje įsteigta suaugusiųjų progimnazija, kuriai vadovavo A. Pigaga. Čia mokėsi 80 mokinių. Į mokyklinį suolą sėsdavo, prie knygos palinkdavo ir jaunesni, ir vyresni varėniškiai. Vėliau ši mokymo įstaiga vadinosi suaugusiųjų vidurine, darbininkų jaunimo, o dar vėliau – vakarine mokykla. Kaip atskira mokykla veikė iki 1991 metų – vėliau liko tik suaugusiųjų klasės. Joje direktoriavo A. Bartkus, B. Matiukas, A. Leoško. Ilgą laiką vadovavo Julija Balionienė.
1949–1950 m. m. mokykloje atidarytos 5–9 klasės rusų dėstomąja kalba. Jos darbą tęsė iki 2000-ųjų metų. Daug metų mokytojavo Ksenija Polunina, Jadvyga Malinovskaja, Polina Sosnina.
1951–1958 m. – vidurinės mokyklos gimimas
1951 m. atidaryta progimnazijos 8 klasė, kurios laukė gera žinia – rugsėjo mėnesį Varėnos progimnazija tapo priaugančia vidurine mokykla. Mokykloje veikė literatų, fizikų, dramos, gamtininkų, sporto būreliai.
1951 m. rudenį Varėnos rajono Tarybos sprendimu mokyklai buvo paskirtas namas. Mokykla turėjo jį parsigabenti ir pastatyti. Mokslo metų pabaigoje mokykla jau turėjo patalpas bibliotekai ir sporto salę. Įsimintinos buvo sporto šventės.
1952–1953 mokslo metais atidaryta ir devintoji klasė. Tai buvo didžiausia vidurinė mokykla rajone. Mokėsi apie 270 mokinių. Jai priklausė jau 5 mediniai pastatai Dzūkų gatvėje. 1951–1959 m. mokyklai vadovavo O. Pigagienė.
1954 m. mokykloje mokėsi jau 361 mokinys, dirbo 26 mokytojai, veikė 19 klasių komplektų. Tiesa, materialinė mokyklos bazė buvo skurdi: trūko baldų, mokymo priemonių. Vadovėlius pirko ir patys moksleiviai, ir gaudavo iš mokyklos bibliotekos. Už mokslą reikėjo mokėti. 8–11 klasių mokiniai turėdavo mokėti po 150–200 rublių per metus. Mokykla neturėjo savo bendrabučio, todėl ir mokiniai, ir mokytojai samdydavo butus arba į mokyklą iš kaimų eidavo pėsti.
1955 m. m. itin reikšmingi vidurinės mokyklos istorijoje – išleista pirmoji 16 abiturientų laida. Jos auklėtojas – mokytojas J. Adomaitis.
Nors buitis ir buvo skurdi, laikmetis sunkus ir sudėtingas, bet jaukumo, šilumos, draugiškų ir energingų žmonių čia niekada nestigo. Mokykla garsėjo savo sportininkais ir saviveiklininkais. Mokinių kolektyvas jau 1955 m. dalyvavo respublikinėje dainų šventėje. Mokykla turėjo šiltnamį ir daržą, gyvąjį kampelį, kuriame augino triušius ir kitus gyvūnėlius.
1957 m. išleista III-oji abiturientų laida. Pirmoji Varėnos mokyklos medalininkė – Julė Sčesnulevičiūtė. Jai įteiktas sidabro medalis.
1959–1977 m. – augimas
Nuo 1959 m. iki 1964 m. mokyklai vadovavo direktorė M. Jurgulienė. 1962 m. J. Basanavičiaus gatvėje baigta statyti naujoji tipinė mokykla su sporto ir aktų salėmis. Joje jau mokėsi 487 mokiniai ir dirbo 42 mokytojai.
1962–1963 m. m. vadovavo direktorius Vladas Skvernys. Mokykla dirbo dviem pamainomis. Sparčiai augant mokinių skaičiui, teko rūpintis ir priestato statyba. 1966 m. jis baigtas statyti, o po poros metų išaugo ir bendrabutis su valgykla.
1964 m. mokyklos direktoriumi tampa Stasys Vaitiekūnas. Daugelis varėniškių jį puikiai prisimena kaip labai reiklų, principingą mokyklos vadovą. Kartu dirbo direktoriaus pavaduotojos: D. Adomaitienė, T. Stašienė, A. Nakienė.
Tuo metu mokykla turėjo muzikinę klasę, pučiamųjų orkestrą, akordeonistų ansamblį, kelis chorus. Respublikoje mokyklą ir rajoną išgarsino mokytojo Vytauto Dunderio išugdyti jaunieji aviamodeliuotojai, kruopščiai gamindavę modelius ir juos skraidindavę respublikinėse varžybose.
Pedagogai daug dėmesio ir kūrybinės energijos skyrė mokinių popamokinei veiklai. Turistinių žygių, kultūrinių renginių ir išvykų siela – šviesiausios atminties mokytojas Antanas Rozenbergas. Varėniškiai dar iki šiol prisimena didįjį entuziastą ir prie mokyklos buvusią čiuožyklą.
1968 m. abiturientas Romas Navickas pirmasis gavo aukso medalį. Iš viso mokyklą baigė 14 aukso medalininkų.
1978–2009 m. – nuo dviejų mokyklų iki gimnazijos
Varėna sparčiai plėtėsi, augo – 1977 m. miestelyje buvo jau apie 13 tūkst. gyventojų. Tuometinė vienintelė Varėnos vidurinė mokykla vargiai besutalpino 1609 mokinius. Dirbta dviem pamainomis – negelbėjo nė priestatas. Tad 1977 m. gegužės 13 d. pradėta statyti nauja 1284 vietų vidurinė mokykla, kuri pradėjo veikti jau kitais metais.
1978 metais iš vienos Varėnos mokyklos išaugo dvi: 1-oji vidurinė ir 2-oji vidurinė. Senajai mokyklai, kuri pavadinta 1-ąja vidurine, vadovauti pradėjo T. Stašienė (1978–1986 m.). 2-ajai vidurinei 1978 m. pradėjo vadovauti patyręs vadovas – Stasys Vaitiekūnas. Nuo 1989 m. jai vadovauja R. Vasiliauskas.
1986–1991 m. I vidurinei mokyklai vadovavo A. Miškinis. Energingas, demokratiškas vadovas, mylimas mokinių, gerbiamas kolegų. Pavaduotojai: A. Nakienė, J. Perednienė, A. Rozenbergas, vėliau – D. Jezukevičienė, L. Tamulevičius.
1989 metais prie mokyklos pasodintas Atgimimo ąžuolas, tapęs dvasinio atsinaujinimo ir tautinės savimonės puoselėjimo simboliu. Vėliau ir mokykla šiuo vardu pavadinta.
1991 m. vėl pasikeitimas – mokyklai pradeda vadovauti L. Tamulevičius. Tai labai tolerantiškas, santūrus, darbštus kolektyvo lyderis. Pavaduotojai: D. Jezukevičienė, M. Padegimaitė, D. Trembo. Visoje Lietuvoje pradedama mokyklų reforma, formuojama nauja ugdymo koncepcija, keičiasi ugdymo proceso forma ir turinys.
Nuo 1997 m. „Ąžuolo“ vidurinei mokyklai ėmė vadovauti Milda Padegimaitė. 1998 m. 1-ajai vidurinei mokyklai suteiktas „Ąžuolo“ vardas.
2009 m. vykdant švietimo reformą vėl pertvarkytos Varėnos mokyklos: šalia „Šaltinėlio“ pradinės, „Ryto“ vidurinė mokykla tapo progimnazija, o „Ąžuolo“ mokykla nuo 2010 m. rugsėjo pirmosios – išgryninta gimnazija.
